Aš negalvojau, kad viskas čia taip kitaip. Tik prieš kelias dienas pradejau tai pastebėt: kai kalbu, ir net nelabai susigaudau apie ką tas žmogus kalba, kai reikia eit į gimtadienį, ir net nenutuokiu ar jie dovanoja dovanas, ir ką rengiasi. Kai jaučiu kad prasidės dar vienas košmaras MOKYKLA, kurioje aš nesuprasiu NIEKO, kai turiu rinktis profesiją, laukia sunkiausi egzaminai, o net nežinau kokios ten pamokos egzistuoja. Kai jaučiu, kad per didelius susibūrimus žmonės pavargsta kalbėt ne sava kalba ir šneka vien lyg paukščių, nesuprantama kalba, ir telieka tik tylėti. Kai labai dažnai nežinau kaip tai daroma čia, tik žinau kaip tai daroma gimtoj šalį. Kai norisi tiek daug pasakyti, ir labai sunku paaiškinti.Prieš kelias dienas tai pradėjau pastebėti, kai artėjo kažkoks(taip, net nežinojau kieno) gimtadienis, ir galvojau, kad jame viskas bus KITAIP, nei ankstesniuose, kai artėja pačios gimtadienis, ir turiu būt priversta jį švęst, nors net neįsivaizdavau kaip ten viską daryt, kai artėja ta suknista mokykla, kurioj sėdėsiu ir suprasiu vieną kitą žodį, kai turėsiu vargt su man svetima paukščių kalba, kad galėčiau normaliai bendrauti su žmogum ir nelikti toj pačioj klasėj. Kai viskas susiriša, taip pasiilgstu senų draugų, kuriuos ilgai pažinojau, prie kurių nereikia varžytis, sukt galvos kaip pasakyt tą ir tą žodį.Kai kažką padarau, negalvot ar tai buvo keista. Per gimtadienius tiesiog linksmintis, o nebijot prieš juos. Kai mokykloj stumiau dūra, kvailiojau su draugais, ir bent jau supratau ką kalba mokytojai(žinoma ne fizikoje, ten kosmosas). Kai žinau, kad turėjai gražiausią kambarį, mylimiausius draugus, geriausią klasę. Kai visa tai prisimenu, telieka tik ilgėtis ir tikėtis, kad po ilgesnio laiko viskas pasitaisys ir čia jausiuosi taip pat kaip ankščiau...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą